Pirmosios Advento savaitės ketvirtadienio Mišių Pradžios maldoje prašome: „Parodyk, Viešpatie savo didybę, suteik mums galingą pagalbą. Ką mūsų nuodėmes stabdo, tegul tavo gailestinga malone pagreitina“. Komentuodamas šiuos žodžiuos Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie mumyse dažnai atsirandantį vidinį pasipriešinimą Dievo valiai ir apie būtinybę melstis, kad Dievo malonė padėtų mums tą pasipriešinimą įveikti.
„Kas gi yra tie paslėpti pasipriešinimai, kurių visi turime? Jie visada stabdo atsivertimo procesą. Jie ne kovoja su juo, bet paprasčiausiai jį stabdo. Stovi vietoje ir nieko nepraleidžia. Panašiai būna ir permainomis institucijose arba su šeimos gyvenimu. Dažnai girdime, kad permainoms priešinamasi. Nors, antra vertus, ir gerai kad joms priešinamasi. Jei nebūtų pasipriešinimo, reikštų, kad nauja ne iš Dievo? O kai matome pasipriešinimą, žinome, kad velnias jas sėja, norėdamas sutrukdyti Viešpačiui žengti pirmyn“.
Pasak popiežiaus, gana dažna tokio pasipriešinimo forma yra tuščiažodžiavimas, smerkiamas šios dienos Evangelijoje. „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę“, sako Jėzus. Priešinamasi malonės veikimui kai į prašymą atsakoma „taip“, o iš tiesų nieko nedaroma. Tokią laikyseną Jėzus smerkia viename savo palyginimų. „Sakoma „taip“, viskam pritariama, o iš tiesų tarsi būtų sakoma „ne“. Daug kartų girdime „taip“, „taip“, „taip“, pritariama permainoms, o iš tiesų nenorima nieko keisti. Sakyti „taip“, bet nieko nedaryti – tai pasipriešinimas tuščiais žodžiais“.
Kitas dažnas panašaus pasipriešinimo būdas, pasak popiežius, yra nuolatinis teisinimasis: „ne, ne aš“, „ne, aš to nenorėjau, aš tai padariau siekdamas ko kito“. Kai girdime tokius nuolatinius teisinimusis, žinokime, kad jie ne iš Dievo. Jei krikščionis nuolatos teisinasi, tikriausiai jis tai daro dėl to, kad nenori sekti Dievo Žodžiu. Gana dažnas pasipriešinimo būdas yra kitų kaltinimas. Tai kito žmogaus klaidų matymas, nenorint žiūrėti į save. Tai laikysena, kurią Jėzus smerkia palyginime apie muitininko ir fariziejaus maldą.
Vis dėlto, pasak Pranciškaus, nereikia tokių pasipriešinimų bijoti, nes jie yra ženklas, kad veikia Viešpaties malonė. Jei pastebime savyje tokius vidinius pasipriešinimus, neišsigąskime, bet prisipažinkime, kad esame nusidėjėliai ir prašykime Viešpaties pagalbos. „Aš jums sakau: nereikia bijoti kai jūs savyje, kai mes savyje, pastebime, kad širdyje daug pasipriešinimo. Sakykime Viešpačiui: „Viešpatie, aš stengiuosi tai suprasti, aš matau, kad neįsileidžiu tavo žodžio. Viešpatie, duok man jėgų! Padėk man! Tavo malonė tegul nugali nuodėmės pasipriešinimą“. Mumyse esantis pasipriešinimas tai gimtosios nuodėmės pasekmė. Ar tai blogai, kad mes savyje turime tokio pasipriešinimo? Tai nėra blogai. Blogai, jei mes jį nukreipiame prieš Viešpaties malonę. Mumyse esantis vidinis pasipriešinimas yra normalus reiškinys. Tačiau mes turime sakyti: „Aš esu nusidėjėlis, padėk man, Viešpatie!“ Su šiomis mintimis ruoškimės artėjančioms Kalėdoms“.
Vatikano radijas
